1870 metais du išradėjai Elisha Gray ir Alexander Graham Bell, abu atskirai, projektavo įtaisą, kuris galėtų perkelti žmogaus kalbą elektriniu būdu – telefoną. Abu skubėjo, tačiau A. G. Bell užpatentavo savo telefoną pirmasis.

“Pone Vatsonai, ateikite. Noriu jus matyti.” – tai buvo pirmieji telefonu pasakyti žodžiai, kuriuos 1876 metų kovo 10 dieną A. G. Belas pasakė padėjėjui paskambinęs į gretimą kambarį.

Telefonas atsirado kaip telegrafo tobulinimo rezultatas. Kadangi telegrafas iš esmės buvo tik greitesnis laiškų ir žinių perdavimo būdas už laiškus, būtent bandant patobulinti telegrafą Belui kilo „kalbančio” telegrafo idėja – t.y. idėja, kaip laidais perduoti balsą ir suteikti galimybę žmonėms kalbėtis dideliu atstumu.

Buvo pritaikyta telegrafe naudojama komutavimo sistema, signalo stiprintuvai ir skambučių multipleksingas, ir tokiu būdu atsirado galimybė telefonijai vystytis.

Pirmieji telefono naudotojai buvo daugiausia verslininkai, kadangi tik jie galėjo susimokėti už gana brangias paslaugas. 20 amžiaus pradžioje ant tekstilės magnatų ir geležinkelio baronų stalų stovėjo eilė juodų telefonų – po vieną telefoną kiekvienai telefono linijai. 1920 dešimtmečio viduryje „Bell System“ kompanija sugalvojo geriau – vietoje eilės telefonų ant stalo ji prijungė eilę telefono linijų prie vieno telefono aparato. Tokiu būdu ant stalo atsirado daug vietos ir tapo paprasčiau dirbti.

Komutatoriaus koncepcija paplito 1880 dešimtmetyje ir, sistemai augant eksponentiškai, skambučių komutavimą reikėjo vis labiau automatizuoti. Pradžioje nebuvo nei numerio rinkimo sistemos, nei elektroninių perjungiklių, nei signalizavimo sistemos. Skambinantysis sukdavo rankenėlę ir generuojama elektros srovė signalizuodavo operatorei. Su abonentu sujungti telefonistė įkišdavo laidus į reikiamo abonemento liniją. Jeigu tai buvo tarpmiestinis skambutis, operatorius turėjo susisiekti su kitu operatoriumi per išorinę liniją, po to gal būt dar vienu ir taip kol buvo pasiekiamas reikiamas abonentas.

Augant skambučių skaičiui, kad būtų spėjama aptarnauti juos visus, reikėjo didelės daugybės operatorių, ir tai tapo brangu ir nepatikima, reikalavo daug vietos ir tam tikrų komforto sąlygų. Be to, toks jungimo būdas tapo per lėtas. A. B. Strogeris (Strowger) iš Kanzas Sičio (JAV) jau 1889 m. sugalvojo automatinį diskinį (diskinis rinkimas – kai skambutis nukreipiamas per perjungiklių sistemą panaudojant pulsinius signalus) jungiklį, kuriam telefonų stotyse nereikėjo operatorės. 1921 Ommahije, JAV, pradėjo veikti pati pirmoji visiškai automatinė komutavimo sistema. Ilgainiui ir centrinės telefonų stotys ir žinybinės telefonų stotelės įmonėse buvo automatizuotos. Kad taptų įmanoma tiesiogiai atlikti tarpmiestinius skambučius, prireikė daugiau laiko. Pirmasis kompiuterizuotas komutatorius pradėjo veikti 1976 metais, o iki 1982 metų pusė skambučių buvo sujungiami elektronikos.


Atskiros įmonių telefonų stotelės per sekančius 50 metų sistemos tapo sudėtingesnės ir atsirado papildomos funkcijos: pokalbio užlaikymo mygtukai, indikatoriai, paieškos sistema, tylos režimas, muzika laukimo metu, tarpmiestinių skambučių draudimas, laikmačiai ir atmintis. Sistemas gamino daug konkuruojančių įmonių. Tačiau išliko vienas bendras „elektromechaninio“ perjungimo sistemų trūkumas – daugybė laidų.

Artėjo technologijų konfliktas. Patogūs komutaciniai telefonai taupė pinigus, kadangi juos naudojant nebereikėjo brangios operatorės, tačiau juos buvo sudėtinga įrengti, prižiūrėti ir remontuoti sunkius kabelius.

Tačiau buvo rastas sprendimas. Techninis sprendimas. 1970 dešimtmečio pabaigoje keletas inovatyvių įmonių sukūrė elektronines komutavimo sistemas, kuriose plonas laidas su keturiomis-aštuoniomis varinėmis gijomis vietoje dešimčių ar šimtų. Tai labai palengvino montuotojų darbą, kuris tapo pigesnis ir patikimesnis. Vienu metu atsiradę mikroelektronikos pasiekimai leido įdiegti anksčiau brangiai kainavusias funkcijas – garsiakalbius, žinučių įrašymą – ir tai tik už nedidelę papildomą kainą.

Vis didėjant abonentų skaičiui, vystantis technologijai bei plečiantis visai telefonijos sistemai, skambučių kaina ir pokalbio sujungimo laikas ėmė mažėti. Ši tendencija tęsėsi ir dabar tarptautiniai pokalbiai kainuoja tik mažą anksčiau buvusios kainos dalį.

Iki 20 amžiaus įrenginėjamos telefono sistemos naudojo suvytus varinius laidus. 1927 metais radijo relinės linijos įgalino sujungti JAV ir Didžiąją Britaniją. Dar viena svarbi naujovė – koaksialinio kabelio atsiradimas 1940 metais. Tai leido sumažinti triukšmo lygį ir padidinti pralaidumus – tai buvo gyvybiškai būtina vis besiplečiančiai telefonijos sistemai.

Mikrobanginės stotys 1950 – aisiais (kurios rėmėsi radaro technologija) galėjo aptarnauti apie 20000 telefoninių pokalbių. 1965 atsirado ir ryšių palydovai, skirti tarnyniniam ryšiui.

1962 metais atsirado skaitmeninis perdavimas. Senoje analoginėje sistemoje laidu sklindantis elektrinis signalas tartum atkartojo garso bangas ore. Skaitmeninėje sistemoje laidu sklido informacija apie garso bangą – tačiau ne jos atvaizdas.

Dėl optinių kabelių ir optinės technologijos brangumo buvo pradėta tirti, kaip būtų galima panaudoti esamas telefono linijas, ir sukurti integruotų paslaugų skaitmeninius tinklus.